- knaboti
- knabóti, -ója, -ójo, knãboti, -oja, -ojo žr. kneboti. 1. tr., intr. valgyti negražiai kabinant; godžiai valgyti, ėsti po daug kabinant: Iš katilo košę su rankom knabója Sdk. Neknabók teip negražiai su pirštais, valgyk gražiai! Ut. Kurgi knabóji su nagais! Sdk. Ji priėjo prie puodo ir knabója košę, o man neduoda Kkl. Kam taip po daug sviesto knabóji! Ds. Niekur nemačiau žmogaus šiteip knabójant Vžns. Knabója kaip kiaulė ėdalą Vžns. | Ir ėmė Vapsva visa burna knaboti Vaižg. Kumelė knabója, o arklys stovi – ta ir jo šieną surijo Dbk. Kad knabója kaip iš badų išlindęs Ds. Knabója, net ausys linksta Ut. 2. tr. graibyti, semti ką (pvz., iš purvyno): Reiks knabóti bul'vos iš [v]andenio, ba pasėmė jas Ds. 3. refl. dirbti kokį varginantį darbą, knėbotis: Parvilkau tokių virbų, knãbojuos, o trys vyrai sėda ir juokas Trk. 4. tr. grobti, stverti sau viską iš gobšumo: Knabója knabója ir nieko neturi Ds. 5. tr. su snapu kapoti, lesti; baksnoti, pešioti: Pamatė paukštį, obulą beknãbojant Pkl. | Visi jį knãbo[ja] ir pašio[ja] Brs. | refl.: Knabt, knabt ir knãbojas kaip gaidys vištą Žd. \ knaboti; išknaboti; nuknaboti; paknaboti; praknaboti; priknaboti; suknaboti; užknaboti
Dictionary of the Lithuanian Language.